Yra reikšmingų skirtumų tarpMažo azoto kiekio garo katilaiir paprasti katilai. Pagrindiniai skirtumai slypi degimo technologijoje, emisijos rodikliuose ir veikimo reikalavimuose. Be to, jie yra suderinami su įvairiomis aplinkosaugos strategijomis ir negali būti tiesiog pakeisti vienas kitu
Esminis skirtumas yra azoto oksido (NOₓ) emisijos koncentracija. Įprasti katilai naudoja gana tradicinius degimo būdus, kurių NOₓ emisija paprastai viršija 400 mg/m³, todėl sunku laikytis dabartinių griežtų aplinkosaugos standartų. Priešingai, mažo-azoto katilai gali kontroliuoti išmetamųjų teršalų kiekį 30–80 mg/m³ diapazone optimizuodami degimo struktūrą (pvz., laipsnišką degimą ir išmetamųjų dujų recirkuliaciją) arba naudodami visiškai iš anksto sumaišyto degimo technologiją, visiškai atitinkančią vietinius aplinkosaugos reikalavimus.
Jų degimo sistemų konstrukcijos taip pat skiriasi. Mažo-azoto garo katilų degikliai yra tikslesni, todėl reikia tiksliai valdyti oro-kuro mišinio santykį ir degimo temperatūrą, kad būtų sumažintas NOₓ susidarymas esant aukštai temperatūrai. Kita vertus, paprastų katilų degikliai yra gana paprastos struktūros, daugiausia dėmesio skiriant šilumos išeigai ir silpnai kontroliuojant degimo tikslumą.
Be to, skiriasi veiklos sąnaudos ir taikomi scenarijai. Mažo-azoto garo katilų pradinė pirkimo kaina yra didesnė, tačiau jie gali padėti išvengti baudų už aplinkos apsaugą, o kai kuriuose regionuose jiems siūlomos aplinkosaugos subsidijos. Įprastų katilų įsigijimo kaštai yra mažesni, tačiau jų nebegalima naudoti vietose, kuriose taikomi griežti aplinkosaugos reikalavimai. Žvelgiant iš ilgalaikės-perspektyvos, mažai azoto turintys garo katilai labiau tinka scenarijams, kuriems reikalingas nuolatinis veikimas, pvz., pramoninė gamyba ir šildymas, ir tapo pagrindiniu pasirinkimu vadovaujantis politikos gairėmis.
